Dalinamės ištrauka iš interviu žurnalui LAIMĖ , kuris pasirodys Lapkričio mėnesio numeryje.
Mano gyvenimas buvo kupinas kontrastų. Gimiau Meksiko miesto „džiunglėse”, kuriose gyvena 27 milijonų žmonių. Vaikystėje išgyvenau mamos netektį (ji mirė, kai man buvo vos 11-ka), ir tai smarkiai paveikė mano gyvenimą.
Beje, dėl mamos ligos mes nuolatos keliaudavome iš vienos vietos į kitą, todėl dar vienuolikos jau buvau pakeitęs 13 mokyklų: niekad neturėjau pastovių draugų, o jei jų ir susirasdavau, netrukus mes ir vėl turėdavome išsikraustyti…
Taigi, labai anksti susimąsčiau apie gyvenimo laikinumą ir mirtį. Buvau labai gabus, ir kur tik besimokydavau, visad pasižymėdavau kaip pirmūnas, bet turimos „sėkmės” man nepakako: sulig kiekvienais metais jaučiau vis didėjančią vidinę tuštumą.
Meksikos kultūroje priimta su tėvais gyventi kone iki trisdešimties, tuo tarpu man teko pradėti savarankišką gyvenimą septyniolikos – tai buvo didelis iššūkis. Buvau tam nesubrendęs ir nepasiruošęs. Vis didėjanti vidinė tuštuma ir naujo gyvenimo iššūkiai atvedė iki gilios asmeninės krizės. Manė ėmė kamuoti egzistenciniai klausimai: kodėl aš gyvenu šiame pasaulyje? Kokia mano paskirtis? Ar Dievas iš tikrųjų egzistuoja? Jei taip, koks mano santykis su Juo? Beje, svarbu paminėti – gimiau rimtai praktikuojančių katalikų šeimoje, o keletas mano giminės narių net užėmė aukštas pozicijas katalikų pasaulio tarpe, ir dažnas atsakymas į mano klausimus, kodėl gyvenime vyksta tai, kas vyksta, būdavo toks: „Tokia yra Dievo valia”. Tačiau aš, jaunas vaikinas, tuo metu to suprasti negalėjau – toks atsakymas netenkino mano širdies. Vieną po kitos „rijau” knygas apie filosofiją, psichologiją, skaičiau dvasinę literatūrą, ieškodamas atsakymų…
Jaučiausi giliai vienišas. Meksika garsėja meilės kultūra ir dainomis apie meilę, tačiau visai netrukus supratau, kad toji „meilė” labai paviršutiniška. Meilė, apie kurią dainuojama – tai ne kas kitas, kaip juslių tenkinimas kito žmogaus sąskaita.
Ieškojau rimtų, tikrų ir gražių santykių, tačiau vis nusivildavau, jų neradęs. Kiekvienas, rodos, gyveno tik vardan savęs ir buvo susitelkęs į asmeninį savo gerbūvį. Užaugęs katalikų pasaulyje girdėjau daugybę pamokslų apie meilę Dievui ir savo artimam, tačiau kaip reta buvo sutikti gyvų to pavydžių… Vieną dieną, giliausioje krizės akimirkoje, nuėjau į Gvadalupės Mergelės baziliką (Meksikoje tai – labiausiai garbintinas Mergelės Marijos atvaizdas – aut. past.). Čia parklupau ir pirmą kartą po ilgo laiko iš mano širdies išsiveržė malda: „Prašau, jei šioje žemėje egzistuoja toks mokytojas kaip Jėzus, leisk man Jį sutikti – pažadu, atiduosiu jam savo gyvenimą.”
[dropcap]A[/dropcap]tsakymas į mano maldą atėjo jau po kelių dienų. Vieną dieną, kol sėdėjau vienoje prabangių Meksiko kavinių su savo „prabrangia” mergina ir gėriau prabrangų kokteilį, staiga tiesiog iš niekur išniro vienuolis šafrano spalvos drabužiu – tai buvo labai neįprastas vaizdinys to laikotarpio Meksike, negalėjau nuspėti, kuriai dvasinei tradicijai jis priklauso. Tiesiu taikymu jis priėjo prie mano staliuko. Jo žvilgsnis buvo nepaprastai šviesus. Pirmą kartą pamačiau žmogų, nuo kurio sklido meilė ir begalinė ramybė – pajutau, kad jis turi tai, ko aš taip karštligiškai ieškau…
Vienuolis man padavė knygą, ir taip į mano rankas pirmą kartą pateko indiškoji „biblija” – Bhagavadgyta. „Čia rasi atsakymus į visus savo klausimus”, – patikino jis ir nuėjo. Negalėjau patikėti savo akimis. Sugrįžęs namo atsiverčiau ją ir godžiai įsisiurbiau: jau po 15 puslapių įžangos į šventraštį, kuriam komentarus parašė pasaulinio garso dvasinis mokytojas Bhaktivedanta Svamis Prabhupada, aš radau atsakymus į visus savo klausimus! Taip susipažinau su bhakti-joga – menu, kaip sukurti darnų, saldų ir nepaprastai turtingą santykį su Dievu. Netrukus ėmiau praktikuoti visus dvasinio gyvenimo principus: atsisakiau mėsos ir svaigalų, pamažu nutraukiau visus destruktyvius mano gyvenime buvusius santykius, savo gyvenime pradėjau praktikuoti tiesą, neprievartą, discipliną ir švarą. Daug meldžiausi.
Troškau sutikti šių komentarų autorių gyvai, tačiau, mano nusivylimui, sužinojau, kad jis jau yra palikęs šį pasaulį prieš daugiau nei 30 metų. Giliai nusivylęs antrą kartą pakartojau tą pačią maldą, tik šįsyk kreipiausi į Svamį Bhaktivedantą: „Jei šiame pasaulyje yra toks mokytojas kaip tu, prašau, leisk man jį sutikti – pažadu atiduoti jam savo gyvenimą”.
Ir vėl mano malda akimirksniu buvo išgirsta. Netrukus sužinojau, kad jau greitai iš Indijos į Los Andželą atvyksta pasaulinio garso bhakti jogas Šrila Bhaktivedanta Narajana Gosvamis Maharadžas, kurio mokiniai pasakojo, kad tai – gyvas šioje žemėje vaikštantis šventasis, save realizavusi siela. Pamatęs jo nuotrauką, širdyje pajutau logika nepaaiškinamą žinojimą: tai – mano mokytojas, asmenybė, kurios jau seniai ieškojau. Pardaviau keletą sau priklausiusių daiktų (tuo metu gyvenau labai kukliai) ir nusipirkau lėktuvo bilietą. Tiesa, pinigų pakako bilietui tik į vieną pusę… Mane vedė begalinė tikėjimo jėga.
Ši kelionė ir pirmasis susitikimas su mokytoju buvo lemtingi. Jo gilios, mėlynos akys (nors jis – indas!) tūkstančio žmonių minioje prasiskverbė tiesiai į mano širdį. Pirmą kartą kažkas iš tikrųjų mane pamatė: tokį, koks aš esu. Jis pasakojo ne teorines šventraščių žinias: jis kalbėjo apie dvasinę tikrovę, kurią regėjo savo širdyje, ir kiekvienas jo žodis keitė besiklausančiųjų širdis. Supratau: „Šiam žmogui noriu pašvęsti visą savo gyvenimą”.
[dropcap]N[/dropcap]etrukus paprašiau mokytojo palaiminimo atvykti į Indiją. Jis pažadėjo, kad pasirūpins visais mano poreikiais, ir nuo tos akimirkos iš tikrųjų gyvenime manimi visada yra pasirūpinta (nors fiziškai mokytojas ir yra palikęs šį pasaulį – tai įvyko 2010 metais). Sugrįžau į Meksiką, susikroviau daiktus, išstojau iš universiteto ir išvykau į Indiją. Prasidėjo dešimt metų trukęs mano vienuolystės laikotarpis. Gyvenau šalia šventųjų, save realizavusių sielų, ir mokiausi: tarnystės, atsidavimo ir meilės Dievui meno. Čia taip pat išmokau ir Vedų astrologijos meno.
Gyventi Indijoje nėra lengva – šventame Vrindavano mieste, kuriame apsistojau, gyvenimo sąlygos labai asketiškos: šaltos žiemos ir beprotiškai karštos vasaros, šaltas vanduo, minimalūs patogumai… Nepaisant to, jaučiausi laimingas. Pagaliau buvau ten, kur jaučiau prasmę. Vedų kultūroje prieš pradedant bet kokį veiksmą dažniausiai dvasiniam mokytojui išreiškiama pagarba žodžiais: „Aš gimiau neišmanymo tamsybėse, bet dvasinis mokytojas savo tyro žinojimo deglu atvėrė mano matymą”. Iš tiesų: šventųjų draugija gydo ir keičia širdis bei iš pagrindų perkeičia gyvenimo suvokimą, tačiau tai žodžiais nenusakoma. Medaus skonio nenupasakosi – galiu pasiūlyti geriau jo paragauti. (Šypsosi)
Indijoje ir sutikau savo būsimąją žmoną Lalitą, kurią vedęs atvykau gyventi į Lietuvą – prieš tai net neįsivaizdavau, kad šis pasaulio taškas egzistuoja. (Juokiasi) Čia gyvename jau beveik dešimt metų ir turime tris vaikus. Nors pirmi metai Lietuvoje ir buvo sunkūs, visai netrukus aplink susibūrė didelė ir graži bhakti jogos bendruomenė, dabar visi kartu esame kaip šeima ir aktyviai dalyvaujame vieni kitų gyvenimuose. Taip pat vedu vedų astrologijos konsultacijas, skaitau paskaitas, konsultuoju sąmoningo prekės ženklo kūrimo (brendingo) klausimais. (Šypsosi) Šiuo metu taip pat rašau knygą, į kurią sudėjau visas tiek Indijoje, tiek per astrologinę praktiką sukauptas žinias – tai bus praktinis gidas, kaip giliai pažinti save bei atrasti kelią į savo Širdį.
Juk mes visi norime būti laimingi, nors ir siekiame to skirtingais būdais. Bet kartais laimė yra žinoti savo pašaukimą ir jam skirti visą savo širdį ir jėgas.
