#SusipažinkSu Bendruomene

Sveiki, bendraminčiai!

Trečias kartas turi būti vyriškas. Tai jis toks ir bus, nes vien dėl žmogaus taip gaunasi. O pakalbinau ir noriu Jums pristatyti Andrių, nors aš jį vadinu Andriuku, žinot, kartais tiesiog limpa ta mažybinė forma žmogui.

Mūsų rubrikos #SusipažinkSuBendruomene pirmasis vyras, žmogus, kurį pamatęs aš visad šypsaus, nes jis man spinduliuoja gyvenimo džiaugsmą, mėgavimasi tuo, ką daro, tuoj patys pamatysit, kai pacituosiu, kas pas jį galvoje dedas.

Visų pirmą, tai noriu padėkoti jam už tai, kad jis man yra puikus pavyzdys tiek „vedančio“ gyvenimą žmogaus, tiek tėvo, tiek sportuojančio asmens. Apie pastarąjį galiu pasakyt, kad Andriukas pernai sportavo 245 dienas per metus ir jam buvo nesvarbu ar tai atostogų metas, ar mūsų treniruotės, ar namų aplinka – jam tinka viskas. Kodėl jis taip darė? Jo žodžiais: „Protas pripratęs prie palaimos (atlygio), gerų emocijų, tad negali sustoti. Drebu nuo vidinės energijos, kai nepasportuoju. Pajutau vėl tą gyvenimo kokybę, kai užplūsta energija, kai tampi ramus, kai esi savimi.“ Jis dėkoja Ignui, kad grąžino jį į sporto kelią ir sako, kad sportuos su Myhero! bendruomene tiek, kiek tai tęsis, kažkur lyg ir girdėjau, kad tai tęsis dar ilgai. 🙂

Man labai svarbu buvo paklausti, koks jausmas yra būti tėčiu, nes aš matau jo bendravimą su dukra ir negaliu tuo atsižavėti… Toliau pasakoja jis pats:
„Vaikus mylėjau nuo jaunystės, kai mano sesei gimė pirmagimė Viltė, tai buvo naujas atradimas mano siauroje pasaulėžiūroje. Man 17 metų. Aš iki to laiko nebuvau kūdikio laikęs savo rankose… Duktėrečia man buvo labai svarbi (žinoma tokia yra ir dabar). Ji buvo geriausia mano draugė. Vėliau gimė draugų vaikai. Jie tokie gražūs ir linksmi. Labai mėgstu būti vaikų būryje, nes čia tiek gerų emocijų ir džiaugsmo, kad sugebi atsijungti nuo išorinio pasaulio.
Po kurio laiko gimė jausmas, kad noriu savų vaikų. Bet kas tie vaikai ir ką reiškia būti tėvu? Jokia knyga, enciklopedija ar pasakojimas neperteikia. Brandinau tą vaiką savyje ilgai. Mintis, kad turėsiu dukrą buvo galvoje kaip permirkusioje kempinėje vanduo. Noriu dukros. Noriu dukros. Buum… Dukra pasirinko mus. Nerealu. Tas supratimas, kad tavo mintys materializavosi, suteikia tikėjimo tokiais dalykais”.

Šitu momentu aš pagalvojau, kad gal jau viskas, bet jis susikaupęs man rašo toliau Skaitom… Ir jeigu atvirai, tai net širdy šilčiau pasidarė po viso šito…

„Tai, ką matai, girdi, sakai ir jauti savo vaikui yra visiškas tavęs atspindys. Viskas, ką norisi savo vaiko elgesyje pakoreguoti, reikia pakoreguoti savyje, vadovaujantis tokia taisykle – tu tobulėji kartu su savo vaiku. Aš keičiuosi, o vaikas auga šalia. matydamas, girdėdamas ir jausdamas. Turiu daug savybių, kurias norėčiau keisti. Kai pastebėsiu, kad jos dingo iš mano vaiko, tai bus didelis pasiekimas man pačiam. Visada paklausiu savęs: “O ką ši situacija man duoda? Ko ji gali išmokyti?”

Anksčiau net nesuvokiau, kad turiu tiek ryžto. Dabar, kai turiu vaiką, tai kūnas daro stebuklus. Tas jausmas, ta valia, kai gali bet kuriuo paros metu vaikui suverkus, paprašius ar panorėjus, atlikti visus darbus. Organizmas užsikuria taip greitai į „alert“ būseną, kad gali kalnus nuversti. Bejėgiškumui laiko nėra. Atsimenu, kai po vieną ar dvi valandas ir taip tris kartus per dieną reikėdavo migdyti dukrą ant rankų, tūpčiojant ir dainuojant. Kažkoks INSANITY.“

Šis mūsų susipažinimas su Andriumi buvo sąmoningas ir pamokantis, pasakojantis, bent jau man naudingas, tai tikiuosi, kad ir jūs, perskaitę, pajusit viduje užsikūrusę ugnelę. 🙂 Va su tokiu jausmu aš visad būnu, kai pabendrauju su juo, linkiu ir skatinu visus per treniruotes susipažinti, bendrauti ir suprasti, kokie puikūs ir vertingi žmonės sportuoja kartu su Jumis. Dažnai prieš treniruotę pastebiu anksčiau susirinkusių bendravimą, nerealiai gražu matyti tą ryšį

Kadangi Andrius visad įdegęs, nes daug keliauja, paprašiau, kad šiek tiek apie tai užsimintų. Geriausią kelionę įvardijo povestuvinę, kai su žmona Rasa vyko į Seišelius, visą laiką praleido tik dviese, turėjo daug nuotykių, bandė atidarynėt kokosus plika ranka (vestuvės šiek tiek užtemdo galvelę, man atrodo) aplink save matė palmes, krabus, balta smėlį, nu žodžiu, rojus

Save po 10 metų jis mato vaikštantį į Myhero! treniruotes, kelionių metu sportuojantį su daug draugų, o jų jis tikrai turi Taip pat dalyvaujantį sporto stovyklose, kur atrandamos naujos sporto šakos. Mato save ir mane su IRONMAN medaliais ant kaklų… Ar šitas paskutinis tiesa, galit paklaust susitikę lofte, kur jis dažniausiai ir būna. Šypt.

Šiam kartui tiek. Ačiū Andriui, kad pasidalino dalele savo gyvenimo, įkvepė mane tai tikrai, bet jaučiu, kad ir daugiau žmonių bent jau ateiti sportuoti, apsikabinti savo vaikus ir pasakyti myliu, gal net ir į kokią kelionę išvykti Visiems linkiu jaukumo per velykas, graži šventė, pasimėgaukit!

MyHero! pirma treniruotė visada nemokama! TVARKARAŠTIS

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.