Ar pasvajojate keisti darbą į svajonę? Ingos istorija, kaip jai tai pavyko ir su kokiais iššūkiais susidūrė

Ar pažįstate žmonių, kurie dirba darbą be džiaugsmo? Darbą kuris neteikia savirealizacijos? O gal pats esate tas, kuris darbe skaičiuojate minutes, žiūrėdamas į laikrodį ir pasvajojate apie veiklą, kuri kasdien pripildytų polėkio, įkvėpimo ir gyvenimo džiaugsmo? Ar žinote, kokia tai būtų ta svajonių veikla? O gal jus ir tą laisvę kasdien į darbą eiti kaip į šventę skiria tik jūsų baimė ir nežinomybė?

Ar žinote, kad visi dirbantys MyHero! savo rimtus darbus iškeitė į kažką, kas jiems atrodė prasmingiau, linksmiau ir artimiau, tam, kas jie iš tiesų yra? Gyvenime garantijų niekas nedalina, bet tik surizikavęs sužinosi ar buvo verta ir tikrai žinau, kad nenusivilsi, jeigu klausysi, ką sako širdis.

Šį kartą Inga dalinasi savo istorija, gal tai bus kažkam dar vienas žingsnelis sprendimo link.

Ar vaikystėje turėjai svajonių, kuo norėtum būti užaugusi?
Kaip ir kiekviena maža mergaitė, užaugusi svajojau būti princesė. Turėti kieme didelę karietą, karūną ant galvos, dailų princą ir dar krūvą mažų princesiukų. Kažkuriuo metu sugalvojau, kad čia yra visiška nesąmonė, kad būti princese yra per daug mergaitiška, norėjosi būti kiek „kietesnei“. Kadangi mokykloje buvau aktyvistė – visur dalyvaudavau, vaidindavau, kažkam vadovaudavau, kurdavau, tai sugalvojau, kad, užaugusi, būsiu vestuvių planuotoja.

Kokias studijas rinkaisi po mokyklos, ar žinojai, ką nori toliau mokytis ir kokią nori įgyti profesiją?
Buvau pasimetusi abiturientė. Mokiausi visąlaik neblogai, tačiau aiškios savo gyvenimo vizijos tuo metu neturėjau. Su savo tuometine geriausia drauge juokdavomės per pamokas, kad jau mes tai tikrai būsim teisėjos ir niekas kitas. Kaip tarėm, taip ir padarėm. Tik ji to siekti pradėjo iškart po mokyklos, o man dar reikėjo pabaigti vieną aukštąjį, kad nukeliaučiau ten, apie ką tuo metu tik kliedėjom. Pabaigusi viešojo administravimo studijas (kurios tuo metu man stojant buvo labai jau „ant bangos“) sugalvojau, kad pats laikas surimtėti gyvenime ir pradėti daryti rimtus dalykus – baigti geriausius mokslus, siekti karjeros, paskui nusipirkti butą, gerą mašiną ir, galiausiai, ištekėti. Taip atsidūriau VU teisės fakultete, kuriame skraidžiojau, kaip fėja miškuose. Siekiau, tikėjau, bais norėjau ir galiausiai tapau teisės magistrante. Skamba išdidžiai? Tuo metu man niekas kitas taip gražiai neskambėjo ir niekas kitas neteikė tiek laimės, kiek teisė.

Kaip vieną dieną šovė mintis, o gal ne per vieną dieną atėjo suvokimas, kad nori keisti darbą kardinaliai? Kokį darbą tuo metu dirbai?
Kadangi buvau suplanavusi savo gyvenimą – mokslai, paskui – karjera, tai žingsnis po žingsnio siekiau to. Pradėjau dirbti savo tuometinį svajonių darbą su žmonėmis, kuriuos ne vienerius metus laikiau savo dievaičiais ir teisės guru – kūriau naująjį LR darbo kodeksą. Laimė neišpasakyta. Tačiau diena po dienos į galvą pradėjo kapsėti kažkokios keistos mintys: „Nu vsio, pasiekiau, ko norėjau, o kas toliau?!“

Ir vieną dieną pajutau, kad manęs nebedžiugina tai, kaip ir kuo gyvenu. Pradėjau dar giliau kapstyti savyje ir supratau, kad gyvenu tikrai ne savo svajonių gyvenimą!

Mokslai, pareigos, socialinio statuso svarba ir t.t. – visa tai buvo nebyliai man primesta iš aplinkos, sociumo, gal giminės , o gal ir iš savo pačios įsivaizdavimo, kad tik turint šiuos dalykus žmogus iš esmės gali būti laimingas. O vargeli, kokią nesąmonę buvau sugalvojusi!

Kokios buvo pareigos tik pradėjus dirbti MyHero! ir ką darai dabar?
Kuomet išdrįsau pakeisti savo gyvenimą iš pagrindų, į MyHero! nėriau visa širdimi. Atėjau į visiškai niekur. Tuo metu kaip ir vyko skyrybos su buvusiais kolegomis ir pats MyHero! buvo tik embriono stadijoje, todėl ateinant čia nebuvo nieko – jokių garantijų, pareigų, atlyginimų, statuso – tik aklas tikėjimas idėja ir begalinis noras daryti kažką prasmingo ir didingo. Pradėjom nuo nieko, o šiandien turim milžinišką bendruomenę, didelį sekėjų ratą, įdomią ir prasmingą veiklą ir, svarbiausia, vis dar tą patį neblėstantį tikėjimą, link kur keliaujame su MyHero! Esu atsakinga už procesus, vykstančius įmonės viduje, kad viskas būtų atlikta gerai ir laiku, vedu treniruotes ir organizuoju „Moterų atradimus“, kur sudedu visą savo širdį.

Ar pasikeitė ir kaip pasikeitė tavo gyvenimas pradėjus dirbti Myhero!? Kas gero, o gal blogo nutiko? Kaip tau sekasi toliau dirbti ir kokios mintys aplanko? 
Savo gyvenimą dabar skirstau į „buvusį gyvenimą“ ir „dabartinį gyvenimą“. O skiriasi jis kaip ruduo ir pavasaris. Kaip diena ir naktis. Bet abu įdomūs ir reikalingi. Kai nustoji vaikytis ar žaisti pagal kažkieno nustatytas taisykles, o tas gyvenimo taisykles kuriesi pati – va čia ir prasideda tikrasis žaidimas. Kai pradėjau „žaisti gyvenimą“ pamačiau, kiek daug dalykų tiesiog atsitinka – atsiranda laisvės pojūtis, dingsta baimė susimauti, nepateisinti kažkieno lūkesčių, prieš kažką ne taip atrodyti ar ne tą pasakyti, pasidaro tiesiog neįdomu ir nyku gyventi taip, kaip tą daro daugelis kitų.

Kokie didžiausi iššūkiai buvo šiame gyvenimo pokytyje keičiant darbą?
Bene didžiausias iššūkis buvo pačiai sau prisipažinti, kad nebenoriu gyventi taip, kaip gyvenau iki šiol. O kai tą padariau – tapo nebebaisu ir artimųjų raginimas dar pagalvoti, nedaryti skubotų sprendimų, visos aplinkos nesupratimas „kaip šitaip galima viską mest“, piršto sukimas ties smilkiniu ir t.t.

Kai pati savy drąsiai nusprendžiau, kad tik aš pati žinau, kaip man geriausiai yra gyventi ir kokio jausmo gyvendama noriu, tuomet ir užaugo tie drąsos sparnai, kurie mane neša ten, kur tik aš pati juos pakreipiu.

Gal pabaigoje norėtum ko palinkėti arba patarti žmonėms, kurie gal ir norėtų, bet nedrįsta keisti darbo į svajonę?
Kažkur esu perskaičiusi – kiekvieną dieną mūsų praeitis didėja, o ateitis mažėja. Aš pati noriu, kad mano praeitis didėtų išsipildžiusiom svajonėm, išgyventais sapnais ir būtų ryški ryškiomis spalvomis. Jeigu bent akimirką pagalvoji ir tu apie tą patį – tai nustok pagaliau TIK galvoti, o imk ir kažką daryk! Kiekviena diena, tai tavo mažėjanti ateitis ir tik nuo tavęs priklauso, kaip ją susikursi. Jeigu tave kaustys baimės, nepasitikėjimas, nežinojimas – nusiramink – nei vienas pirmas žingsnis be to neprasidėjo! Bet viduje visuomet turi rasti atsakymą, kas tave labiau džiugintų – ar galimybė gyventi taip, kaip to pats nori, ar dabartinis tavo gyvenimas. Ir žinok, kad abu atsakymai yra teisingi.


Yra daug žmonių, kurie atranda tikrąjį savo pašaukimą, veiklą, kuria gyvena, užsiėmimą, kuris neša laimę jam pačiam ir kitiems. Dabar žmonės vis labiau klauso ir pasitiki širdimi, kuri pasako, koks tas laimingas gyvenimo kelias. Jeigu ir tu nori pokyčio, spausk ant Igno Bakėjaus knygos nuorodos ir gal ji tau atneš gyvenimo pokytį. Daugeliui žmonių taip ir nutiko perskaičius „Mano Herojų“.

  1. Dirbu svajonių darbą, tikrai man jis patinka, bet atlyginimas už jį yra 530 €. Visi suprantame, kad už tokį atlyginimą galima tik egzistuoti. Maistui, komunalinėms paslaugoms užtenka, bet apie bet kokias pramogas ar atostogas gali tik pasvajoti. Darbas ligoninėje, tikrai patinka, tikrai prasmingas, superinis kolektyvas. Grįžus iš darbo, belieka tik ramiai sėdėti ir taupyti iki kito atlyginimo. Ką daryti, keisti darbą į neįdomų, bet pelningesnį?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.